Taktomatis

Gal kas skaitėte Philipo Rotho novelę "the Dying Animal"? Aš dar neskaičiau, bet pasižadėjau perskaityti. Kada nors. :) Man įvyko gan atvirkštinis procesas - po filmo, užsinorėjau knygos... :) O filmas tikrai vertas panegirikų ir dar tuomečio ilgo ilgo mano dūsavimo žiūrint per langą į kruviną saulėlydį. :) Isabelės Coixet 2008 m. filmas "Elegy" su nuostabiai parinktais aktoriais Penelope Cruz ir seru Benu Kingsley, iškart sakau, susilaukė mano asmeninio 9.8/10 balų vertinimo. :) Daug. :) Net man daug. :D Tad kodėl tiek? Todėl, kad tai tikrai elegija visomis šios sąvokos prasmėmis. Todėl, kad filmas gali paskatinti ryžtis keistiem ir gal kitų nesuprantamiem žingsniam ir gal net žygdarbiam, todėl, kad drąsina mylėti, žavėtis. Aš visada už dvasinį augimą, net jei jis ateina per skaudžią patirtį. Filmas nerodo gyvenimo beprasmiškumo, nuobodumo. Filmas rodo gyvenimą nesutirštinadamas spalvų ir nekrypdamas nė į vieną spalvų gamos pusę. Elegiškai tikras gyvenimas: su žmogiškomis baimėmis, žmogiškais jausmais, kurie būna ir siaubingai gilūs ir vaikiškai trapūs. Na, o po tokios svaiginančios įžangos, šiek tiek konkretumo :D. Filmas apie literatūros profesiorių (Ben Kingsley), bijantį įsipareigoti meilei (net ne konkrečiai moteriai, o meilei) ir jo jauną studentę Consuelą (Penelope Cruz). Pirmą kartą man tokia graži pasirodė ši aktorė - kaip nė viename kitame filme. :) Užsimezgus jų slaptam romanui, profesorius Davidas Kepeshas baiminasi, kad Consuela jį paliks dėl jaunesnio, kad taktomatis muša skirtingus ritmus: tiek širdies, tiek fizinio kūno, ir jųdviejų metų skirtumas galų gale vis tiek kaip nors pakiš šiems santykiams koją. Profesoriaus širdy įsismarkauja pavasaris (;)), jis pradeda pavydėti gražiosios savo studentės, o filmas intriguoja tuo, kad ilgą laiką būva neaišku, ar Consuela tikrai turi kitą mylimąjį. Kai Kepesho pasija paprašo literato ateiti į jos universiteto baigimo vakarėlį, rengiamą jos tėvų namuose, profesorius pabūgsta. Viskas baigiasi. Tada yra ta nuostabi scena, kai pamatai, kaip stipriai Consuela mylėjo šį vyrą ir net gali tarsi asmeniškai suprasti, ką jauna moteris turėjo iškęsti negalėdama savo šeimai pristatyti mylimo žmogaus. Po kelerių metų Consuela pasirodo profesoriaus namuose. Tik jis vienas taip mylėjo jos kūną ir taip nepaprastai juo žavėjosi (visų vyrų, o gal ir ne tik, džiaugsmui P. Cruz "Elegijoje" apnuogina savo gražiąsias krūtis :) ) ir ji norėtų, jog Kepeshas fotoaparatu įamžintų jos kūną. Consuela serga krūties vėžiu. O tada ateina kitas, taip pat apšviečiantis, momentas, kai atsiskleidžia literato nebenuslepiama meilė savo buvusiai studentei. Ir tampa aišku, kad Davidas Kepeshas, visų širdžių daužytojas, vis tik, kad ir nenorėdamas, prisirišo prie meilės. "Elegijos" pabaiga, mano noru :), viltinga. Aš tavęs nepaliksiu...
Filmui nemenką dozę humoro ir sklandumo prideda profesoriaus Kepesho geriausias draugas - poetas George O'Hearnas (Dennis Hopperis). Ir tikrai ne betiksliškai, vien dėl pavydo išryškinimo, filme yra Carolyn - profesoriaus nuolatinės meilužės personažė, vaidinama aktorės Patricios Clarkson.
Karts nuo karto filme pasirodo Davido Kepesho sūnus (Peter Sarsgaard), kurio gyvenimas irgi gana sudėtingas. Labai stengdamasis pabėgti nuo tėvo prototipo, sūnus pats šiek tiek supanašėja su juo. Kenny'iui reikia tėvo ir tuo pačiu jis stumia jį nuo savęs. Sūnus, kurio gyvenime dingęs tėvas paliko niekada neužaugantį berniuką, ir kuris nemoka susitaikyti su iširusios tėvų santuokos faktu. Ir kas absurdiška, bet skaudžiai nepakeičiama: nei tėvas, nei sūnus savęs ar to, kas buvo praeityje, pakeisti negali.
Paprastai filmuose labai sunkiai skoningai supinama erotika ir tyroji meilė :). Negaliu atsidžiaugti, kad režisierei tai taip puikiai pavyko! Tikrai buvau pasiilgusi gražios, subtilios erotikos ir rimtos meilės temos.
Tas elegiškai keistas gyvenimo taktomatis...