Ema, dėl kurios nekandau obuolio

Viskas dar šviežia! Ką tik baigiau žiūrėti tikrai labai puikų, šviesų, gal šiek tiek mergaitišką, praeitais metais atgabentą ir į "Kino pavasarį", šių dienų Vokietijos kino pramonei tikrai garbės suteikiantį filmą "Emos laimė" ("Emmas Gluck". Turėtų būti su umliautais virš 'u', bet mano kompiuteris tokių nededa :P). 2005/2006 m., rež. Sven Taddicken. Nerašysiu išsamios analizės - neverta (dabar mano mėgstamiausias žodis, visada tariamas su šypsena :) ). Neverta, nes tiesiog kalbėti apie filmą, kurį stipriai rekomenduoji pasižiūrėti, tai tas pats, kas šokti apie architektūrą, kaip kažkada tiksliai "the Talking Heads" pasakė. :)
Įsitaisiau priešais kompiuterio monitorių, nusiteikusi graužinėti obuolį iki kol filmas baigsis (filmas trunka l.35 val., bet obuolys mano rankose tikrai nemenkas :D), tačiau prie savo svajonių kramsnojimo objekto nė neprisiliečiau. :) Filmas patraukė jau nuo pirmųjų kadrų ir nepaleido iki pat pat pabaigos.
Truputis siužeto. Ūkininkė Ema po savo fermą laksto su kriuksinčiais padarais taip pat džiaugsmingai, kaip kad vaikas laksto po pievas su savo šuneliu. Ema savo kiaules išsidresiravusi ir netgi galabydama savo augintines, jas palaimina - suteikia paskutinį bučinį. Emos gyvenimas žavus. Trūksta mergelei meilės (bendriausia prasme), vyro artumo (na nemyli ji vietos policininko ir ką dabar?.. :) ), trūksta rūpinimosi savimi ir tvarkos namuose, bet, manau, tiems žiūrovams, kurie nuo stengimosi tvarkingai gyventi jau yra pavargę, stebėti tokį jaunosios ūkininkės gyvenimą - atokvėpis. :)
Vieną naktį į Emos gyvenimą atvažiuoja vyriškis (Maksas tikrai atvažiavo - įlėkė pro tvorą :P) ir, apsivertęs su visu prabangiu jaguaru, kuris dar ir ne jo, pakeitė Emą. Ne, Maksas nebuvo tas princas, kuris pakeitė pelenės gyvenimą (na, šiek tiek prie materialinės gerovės tikrai prisidėjo :P), greičiau jau priešingai :), tačiau princas pakeitė pačią Emą. Daugiau nepasakosiu. :) Nes gal kas žiūrės, tai bus neįdomu. :)
Man labai patiko kameros darbas, parinkta vieta filmui ir daiktai, skirti Emos buičiai perteikti, o pagrindinio vaidmens atlikėjai (Jordis Triebel) ploju atsistojus :). Matyt, tenka ir režisieriui paploti :).
Ema surado savo laimę. O filmo pabaigoje skambanti daina savo lyrika priverčia suklusti širdies ausimis: "Love is how it's lost, not how it's found". :) Mano įvertinimas - 8.5/10. :)