Mano močiutė kalbėdavosi su bulvėm!
Ne, nerašysiu aš apie nukvakusią moteriškę iš glūdumos kaimo ar pamiškėj gyvenančią dabar moderniai vadinamą 'raganą'... :) Šiek tiek pasidalinsiu savo močiutės portretu. :)
Ji nebūrė iš obuolių, neaugino daržų ir gyvulių. Ji buvo - siuvėja, kulinarė (kai noras užeidavo :D) ir baiiisiai meniška asmenybė. :) Lankstydavo iš popieriaus armonikas ir rašydavo eilėraščius. Labiausiai man patikdavo, kai Didžioji močiutė (turėjau ir Mažąją :D) kalbėdavosi su bulvėmis!
Mama mane dažnai atvesdavo pas močiutę į namus, o pati išskubėdavo į darbą - mamos darbas ir močiutės butas miesto centre buvo tame pačiame kieme. Mažai, kiek prisimenu, aš pas Didžiąją močiutę žaisdavau, daugiausiai 'rašydavau', kurdavau istorijas ir stebėdavau ją siuvančią arba besisukinėjančią po namus. Kai praalkadavau, pasirodydavo ožiukai dygiais rageliais :D. Tada močiutė užkaisdavo bulvių. Kai jos pradėdavo burbuliuoti, močiutė, nutaisiusi visą suprantantį žvilgsnį, manęs nuostabiai gražia Pasvalio tarme klausdavo: "Girdi, kaip bulvės šneka? Jos klausia: "Keli vaikai, keli vaikai, keli vaikai?" Nugi aš sakau: "Viens! Viens vaiks jūsų lauk!" Mano ožiukai kiekvieną kartą įdėmiai klausydavos, nuduodavo, kad girdi bulvių pašnekesį, bet, atvirai pasakius, nei tie raguotieji gyvulėliai, nei nusidžiovinęs ašaras Rimučiukas nesuprasdavo užsieninės kalbos iš puodo... :) Močiutė man atrodė nepaprasta! Šitokią bulvių kalbą suprasti, kai nė iš tolo "kelių vaikų" klausimo tas burbuliavimas neprimindavo! :D
Komentarai
Rašyti komentarą