Japoniška japoniškos undinėlės istorija

Esu animacijos mėgėja. Seniai nebetikiu tomis pasakomis, kad animacija - tik vaikams. :) "Tindirindžio" festivalis tikrai turi vieną prisiekusią fanę, kuri, deja, nevisada gali festivalyje dalyvauti :P. Šįkart mano dienynas pasipildys įrašu apie animacinį filmą, prasisukusį ir 2009 m. "Kino pavasary", - "Ponyo ant uolos prie jūros" ("Ponyo on the Cliff by the Sea"). Animatorius - Hayao Miyazaki.
Nedaug esu mačiusi Japonijos gamybos multikų, nes jie man kažkaip... Net nerandu tinkamo žodžio... Na, netikroviški, per tolimi kultūriniu aspektu atrodė. Ką atsimenu, tai, kad tuose filmukuose labai visi personažai lankstydavosi, turėjo neįprastai dideles akis ir burnas, o gražios animacinės damos juokdavosi nepaprastai švelniu balsu. Jei filmuke būdavo kelios gražios damos, jos visos juokdavosi tuo pačiu švelniu balsu. :D Taip kaip visi Lietuvoje rodomi įgarsinti meksikiečių serialai teturi du balsus: vieną vyrišką, kitą - moterišką. :D Nekokie mano atsiminimai apie japonišką animaciją (išskyrus animacinį serialą "Kendi Kendi" - čia jau pagarbos ir visų, serialui pasibaigus, išlietų ašarų vertas reiškinys :D). Į mano akiratį "Ponyo ant uolos prie jūros" užsukdavo, bet ilgai neužsibūdavo. Iki vakar. Susiėmiau ir pažiūrėjau tą beveik dviejų valandų trukmės filmą. Gal kokį penkioliką minučių nesupratau, kas ta pagrindinė herojė - žuvis, fantastinė būtybė, burtininkė, maumas, leprekonas?.. :D Kad undinėlė, mano vakarietiškos kultūros undinėlių įvaizdžio suformuotai sąmonei, dingtelėjo tik po labai labai kiek tais laiko. :D Praktiškai, filmui beveik leidžiantis pabaigon. :) Siužetas: undinėlė nori susipažinti su žemės pasauliu. Pasprukusi iš povandeninių rūmų, ji netikėtai atsiduria vieno penkiamečio rankose (po to - kibirėly :) ) ir gauna Ponyo vardą. Labai greit undinėlė pamilsta berniuką, berniukas irgi prisiriša prie savo "žuvies", bet undinėlės tėtis ją susigrąžina jūron. Ponyo tėtis - ne, ne vandenis :), Ponyo tėtis - burtininkas, kadaise buvęs žmogumi, o Ponyo mama - jūrų valdovė arba deivė (pasirenkama, kam kaip labiau priimtina :) ). Undinėlė tėčiui pareiškia, kad ji nori būti žmogumi, nori grįžti pas "Soskę" :D, t. y. pas berniuką (žiūrėjau rusišką dubliažą, ten taip ir buvo sakoma: "Soskė" :D, lietuviškai lygtai - Sosuke). Kadangi raudonplaukė undinėlė buvo lyžtelėjusi Sosukės kraujo, jai panorėjus atsiranda rankos ir kojos. Man tuo metu Ponyo atrodė kaip kažkoks vaikščiojantis mutantas :D, artimiausias realybei apibūdinimas būtų - kaip višta. :D Ponyo sesės undinėlės padeda dar kartą pasprukti, mergaitė leidžiasi ieškoti draugo: bėga bangomis, suradusi berniuką mokosi būti žmogumi, keliauja ieškoti Soskės mamos ir kt.
Filme "vaidina" kelios senutės, kurios gyvena prieglaudoje. Ten dirba Soskės mama. Vaikas dažnai užsuka į prieglaudą, tad vieną kartą, kol undinėlė tebuvo "žuvis" berniuko kibirėly, jis savo augintinę parodė senutėms. Ir gal, spėju, tada pirmą kartą išgirdau Japonijoje gajų prietarą, kai viena močiutė paliepia Soskei kuo greičiau atsikratyti ta "žuvimi", nes pagauta žuvis, kuri turi žmogaus veidą, prišaukia cunamį. Po šios frazės pradėjau trinti rankomis: "dabar tai bus! Dabar bus normalus veiksmas" :D. Nebuvo. Mano nuomone - nebuvo. Ir bendrai paėmus multikas nesužavėjo. Rodos, per daug visko. Visko prigrūsta į vieną animaciją: ir tekančios saulės šalies legendų bei mitų, ir vakarietiškų pasakų, ir siužetas "šokinėjantis", ir kelios svarbios temos, užgožiančios undinėlės istoriją, ir nepanaudotos visos galimybės sukurti tikrai įspūdingą animacinį filmą. Erzindavo nelogiškumai, pvz., mažas automobiliukas, vairuojamas Soskės mamos, išvengia dideliausių bangų ir nebūna nupūstas vėjo. Vėjo, kuris stumdo didelius laivus kaip žaisliukus :D. Arba tai, kad Soskės mamai net nekyla klausimų, kodėl mergaitė per audrą yra viena. Moteris net nebando, praūžus audrai, ieškoti Ponyo tėvų! Nu nemėgstu tokios alogikos :P!
Vienu metu maniau, kad iš vežimėlių pakilusios ir lenktynių einančios senutės - aliuzija į pomirtinį gyvenimą ar kas nors panašaus - juk vis tik pasidarbavo Japonijos žemėje cunamis... Bet pagal siužetą taip ir turėjo būti - jokių aliuzijų. :D Kita vertus, jei ši animacija taikosi į vaikus, gal ir gerai, kad kalbama be užuolankų ir tvirtinama, kad stebuklų būna ir realybėje. :)
Viskas baigiasi laimingai - Ponyo tampa mergaite, nes Soskė ją priima visokią: ir žuvišką, ir undinišką, ir kaip mergaitę, o tai ir būta pagrindinės sąlygos Ponyo norint tapti žmogumi. Na, ir dar viena svarbi sąlyga - bučinys. :) Jei Soskė pabučiuos Ponyo, ji virs normalia mergaite. Ponyo pati ėmėsi iniciatyvos :D. Soskė nustebo, bet nesiskundė. :D
Štai taip. Vis tik keista man ta japonų animacija. Nepriprantu aš prie jos. :) Džiugu, kad Hayao Miyazaki filmą kūrė gyva ranka - be kompiuterijos įsikišimo. Ir, matyt, prastas filmas tiek laurų tarptautiniuose festivaliuose neskintų, o "Kino pavasaris" jo nerodytų. Paskaičius žmonių, nusimanančių "anime" dalykuose bei versle nuomones, susidaro įspūdis, kad filmas geras. Aš vis tik kukliau reiškiu savo susižavėjimą ir duodu filmui 4.5/10. :)