Esu Gyva!!!
Būna dienų, kai atrodo, jog esi transo būsenos. Ir negali iš to letargo miego pusiau atmerktomis akimis kažkaip pabusti. Beldies beldies į stiklines sienas, pro kurias lyg ir matai pasaulį, o ir pasaulis lyg ir mato tave, tačiau ta stiklinė siena lieka - tu nejauti kontakto. Stebi savo gyvenimą iš šalies. Ne, tai ne aš. Ne, tai ne man. Aš stiprus, aš ištversiu, man viskas bus gerai, aš atsitiesiu.
Tada, jei būni pakankamai laimingas išlaukti, stiklinė siena truputėlį įskyla, kažkas įpučia pro tą kad ir mažą, bet jau atsiradusį plyšelį kitokio oro. Gal pats gyvenimas, gal laikas, gal koks konkretus asmuo. Tada, žiūrėk, stiklo siena pradeda vis labiau trupėti, irti, iki to momento, kol gali bandyti išeiti. Išsinerti iš savo dvasinio miego, saviapgaulės ir būti tikra! Tokia tikra, kokia tiktai gali būti!!!
Taip siaubingai kartais reikia, kad kas nors ne tik kresteltų už peties, bet normaliai sugriebęs papurtytų, kad net kurį laiką jaustum kitokią gravitaciją, matytum spalvas ryškesnes, užuostum sutirštintus kvapus, muzika skambėtų garsiau, juoktųsi širdis, akys, oda, plaukai, ne tik lūpos!
Ir vienas Dievas težino, kaip ir kas tą akmenį, kuris būna paleistas į stiklinę sieną, suranda.
Ir aš nenoriu žinoti. Aš šiąnakt tiesiog esu laiminga. Paprastai. :) Bet tuo pačiu ir ne. :)
Komentarai
Rašyti komentarą