O laiškų nuo tavęs...

"Triskart lapai beržų krito auksu, variu,/ O laiškų nuo tavęs neturiu neturiu". Eilutės iš Pauliaus Širvio eilėraščio. Man šios eilutės prasisuko galvoje žaibo greitumu, kai gavau nuostabiai Lietuva kvepiantį popierinį laišką iš vieno asmens. Tikriau, iš vienos asmenės. :D Žinau, o ir kažkiek noriu, - reikės į laišką atsakyti laišku. Rašyti man patinka - tad kaip ir jokių problemų. :) O bet tačiau... :D Rašyti taip, kaip tu moki, kaip tau išeina ir taip, kad išreikštum save bei savo mintis - viena, o rašyti, taip sakant, semi-formaliai - visai kas kita... Tai va, čia turės būti tas semi-formalusis dienų išdėstymas juodu (arba mėlynu :P) ant balto. Lyg ir turėjau mintyse susiplanavusi, ką rašysiu, apie ką atvirausiu, ką pasilaikysiu sau... :) Dabar nebežinau, ar vykusiai planą sumintijau. Nepažįstu tos asmenės puikiai - tiesiog tarp mūsų vyrauja abipusė pagarba. Nujaučiu, kaip ir ji nujaučia, ką mėgstam, kas patinka, kuo domimės, tačiau, matosi, kad ir ji, ir aš svarstome, ką laiške pateikti. Kadangi ši moteris gerokai vyresnė už mane, mūsų kartos kaip lygiagrečios tiesės prasilenkia, tad nieko stebėtino, kad netgi supratimas, kas yra TIKRAS laiškas skiriasi. Tikiuosi, tik šiek tiek. :) Na, pavyzdžiui, aš laiške jai negalėčiau dėti taip numylėtų šypsenėlių :). Jai tai nepatiktų. Jai šitai, kaip suprantu, it laiško paniekinimas. Man įvairūs veidukai - galimybė trumpiau išdėstyti savo būseną, požiūrį ir pan. Antras slenkstis, kai galvojama, kuria koja žengti, klausimas, kiek laiške galima adresatui atvirauti. Noriu sukurpti šiltą, jaukų, įdomų laišką, kuriame būtų kuo daugiau manęs.
Adresatas ir adresantas - vos kelių raidžių skirtumas, bet gyvenimo patirčių ir minčių skirtumas kur kas didesnis.