Emigracija


Šia tema jau šitiek prikalbėta, šitiek prirašyta, šitiek diskutuota!.. Netikiu, kad ir aš ką naujo parašyčiau. Bet pora aspektų noriu išsakyti savo nuomonę. Žiūrėjau čia mergaitiškai jaukiai įsitaisiusi per visagalį internetą tokią tv3 laidą "Be grimo" (2010-03-15). Tema buvo "Emigracija". Žinot, koks pirmas jausmas atkeliavo, kai mano lokatoriai pagavo temos pavadinimą? Dilgtelėjo kažkas širdy... Taip taip! Juk tai man, tau, kiekvienam! Juk tai apie mane, tave ir gal netgi kiekvieną.
Bandau suprasti, kodėl kai kuriem emigrantam taip baisiai tas žodis skamba? Dėl to, kad žodį 'emigrantas' pirmąkart perskaitė istorijos vadovėliuose, kur tikrai nebuvo rašoma apie mūsų kraštiečius, bėgusius į svetur ir beveik visada iš pradžių 'į niekur" vis iš to gero gyvenimo (nors juk ir dabar bendrai susumavus, situacija neitin pasikeitusi, tik nėra priespaudos, kontrolės, cenzūros... Na, gerai, žodį 'nėra' sąlyginai galim dėti į kabutes :) ). Gal dėl to, kad lietuvių literatūra rodė tik skaudžias patirtis išgyvenusius emigrantus? Nežinia... Juk žodis normalus! Emigracija (lot. emigratio) - išsikėlimas. Netgi labai normalus žodis! Aš - emigrantė. Pripažįstu. Nežinau, kiek ja būsiu. Bandau neskaičiuoti mėnesiais ar metais. Būsiu tiek, kiek galėsiu, tiek, kiek bus lemta. Būsiu tiek, kiek būsis. Širdis mano visada ir visą laiką yra su Lietuva, su savo šeima. Nėra nė dienos, gal net valandos, kad negalvočiau apie savo Namus. Nes mano Namai, tie tikrieji, yra Lietuvoje. Vilnius - Namai. Nes ten yra mano draugai, ten aš augau, formavausi, baigiau studijas, manau, atradau pašaukimą, suformavau pomėgius ir išgyvenau kol kas stipriausius kada nors mane aplankiusius jausmus! Namai man ir Tauragė. Dėl dvasinių gijų. Ten mano Mama, mano senelių kapai, mano Mūza, mano prisiminimai, mano augimo dienos, mano pirmieji kūrybiniai žingsniai. Taip, man Anglija buvo pabėgimas. Nuo nedarbo, nuo skolų, nuo dvasinės stagnacijos (kad ir kaip nenormaliai tai skambėtų :) ). Vis dar čia kuriuosi. Per puikią dovaną - sunkias situacijas - pradedu pažinti save kitokią, kartais net nusistebiu, kokia aš tampu, kaip tą ar aną išgyvenu, kaip keičiuosi. Ir per atstumą kitoks santykis nusistatomas su tam tikrais asmenimis, su tam tikrais savo požiūriais. Suprantu, kad daugeliui tai - nė joks neatradimas! :) Man - atradimas. :) Anglų kultūros kol kas net nebandau 'perkąsti', nemanau, kad tai mano, atėjūnės (atskraidūnės :D) jėgom :), kol kas tik pratinuosi su jais gyventi. :) Laidoje "Be grimo" išgirdau vieno vyriškio, gyvenančio Airijoje, nuomonę, kad jis, jei galėtų, nebedarytų tos pačios klaidos - nevažiuotų į šią šalį. Taip ir pasakė: "visada gailėsiuosi, kad čia atvažiavau". Ir žinot ką? Jis vis tiek toliau gyvena Airijoje. Su daugeliu mūsų taip: nepatinka, nepatogu, bet gyvename. :) Nes gyvenasi :D. Jaučiu sąžinės priekaištus nuolat, kad Lietuvoje vienui vieną palikau Mamą - vieną kaip pirštą. Jaučiu sąžinės priekaištus, kad negaliu jai padėti kol kas. Jaučiu. Bet, jei reikėtų rinktis, ar likti Lietuvoje, ar vykti į Didžiąją Britaniją, vis tiek vykčiau. Kas geriau? Būti savo šaliai visiškai nereikalinga darbo jėga, ar turėti galimybes tapti naudinga ir dar užsidirbti kur nors kitur? Taip, klausimas iš tiesų retorinis. :) Tas vidinis diskomfortas, svetimos kultūros terpė - kitos temos :). Kad ir kaip norėčiau skrajoti padebesiais ir sakyti, kad materialinis gyvenimo aspektas man visiškai 'nusišvilpt', meluočiau! Man ir duonos norisi, ir batų, ir knygą nusipirkt, ir į koncertą nueiti.
Emigracija - mano pačios sąmoningas sprendimas, kuris ir man pačiai kelia dvejopus jausmus. Ne, man nelengva. Bet, žinot, lengviau nei buvo dieną prieš tai, ar prieš tai, ar dar prieš tai... Ir dar žinot ką? Niekas man į galvą neįkals, kad nemyliu savo Tėvynės ir kad nesu patriotė.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Achille'o Claude'o Debussy kulnai

Tėvų pirmos jaunystės muzika mano ausinėse :)

Po ilgo ilgo laiko...