Magas


Na ir kas, kad Tavęs nesapnuoju. Mano širdis visąlaik Tave nešiojasi. Akys mato. Svajonės Tave man atskraidina. Iliuzijos įžemina.
Na ir kas, kad Tu tylus. Būk. Na ir kas, kad nematai manęs. Tegu. Kad nestebi ir nesvarstai, ką veikiu, kur esu. Išbūsiu ir be to. Tik nesuprantu niekaip: kaip įmanoma dovanoti sparnus pačiam neatskridus? Kaip galima įkvėpti sielą, kai aš nejaučiu, jog kvėpuočiau išvis? Kaip galima perleisti elektros srovę per kūną net neliečiant?
Dėl to man Tu toks nepaleidžiamas. Tu man - neįmenama paslaptis. Nesuvokiamas tipažas. Pasirodai, išnyksti, pasirodai... Dabar vėl stipriai manyje būni. Ir taip daina be galo...
Taip, kankinuos! Labai! Bet turiu Vilties, kad ateis ta diena, kai sparnus Tau atiduosiu, kvėpuosiu ir be Tavo įkvėpimo, o kai vis tik bus tas laikas, kai mudu vėl susitiksim, mano kūnu voltai nelakstys.
Tu nežinai, kaip mane deformuoji! Nenorėdamas išdraskai po gabalėlį! Būna akimirkų, kai nekenčiu Tavęs, būna - esu dėkinga.
Šiuo metu, kaip ir visada, sarbiausia Tave paleisti.

Tavo Rima

Komentarai

  1. magiškai ir aprašyta... ;) o nuotrauka! - vis man klausimas iš kur tokios super foto?

    AtsakytiPanaikinti
  2. internetas... :P vis dar nemoku uzdeti nuorodos i tikraji autoriu... Bliogai, aisku. Nu bet ismoksiu kada :D. Tik tikiuosi nesuseks niekas... :P

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Achille'o Claude'o Debussy kulnai

Tėvų pirmos jaunystės muzika mano ausinėse :)

Po ilgo ilgo laiko...